Rasite bibliotekoje

image

Su džiaugsmu pranešu, kad knyga „Laisvojo rašymo elementai“ jau knygynuose, taip pat ir bibliotekose – išsiųsta!

Būtų malonu ir naudinga, jei bibliotekos elektroniniu paštu praneštų mums, kad gavo knygą (ne dėl padėkos – kartais nežinai, ar paštas gerai veikia).

Šįkart neparašėm ir neįdėjom į knygas laiškelio. Bet įraičiau autografą. Rašydama mintyse sveikinau visas ir visus su bibliotekų metais…

Linkėjimai!

Sandra

P. S.: Autorės nuotykiai Lietuvoje trumpai pristatyti čia: Po Lietuvą 10 dienų.

Reklama

„Dioniso barzda“ – jau

Dioniso plakatas web

Romanas jau ir mūsų rankose! Jį galite rasti knygynuose, internetinėse parduotuvėse, skolintis bibliotekose. Pigiausias variantas jūsų lauks jaukiame „Minties“ knygynėlyje (Z. Sierakausko g. 15, Vilnius) arba puslapyje mintis.eu.

Plačiau apie tai, kas knygos viduje:

Ada sugniaužia kumštį ir apžiūrinėja: „Štai, mano širdies forma. Štai, mano širdies paskirtis. Ar norit patirti mano širdies smūgį, berniukai?“ (p. 191)

Trys naujojo tūkstantmečio vaikai – Kostas, Ignas ir Ada – charizmatiški, protingi jaunuoliai, gyvenantys Negražių Mergaičių mieste, kurio pavadinimą pakeitė pagal savo norą. Visi kiti pasaulio miestai jiems – tiesiog „globapolis“, visad ranka pasiekiamas, visad jų laukiantis. Jie šoka, skaito, keliauja, fotografuoja, kuria teorijas apie gyvenimą. Meilės trikampis tai susiriša, tai vėl išyra.

Šio romano personažus lengva įsimylėti: jie įsivaizduojami ir atpažįstami, su jų mintimis galima nesutikti, tačiau negalima atsispirti jų nuoširdumui, pastangai būti tikriems. Trys pasakojimų gijos pinasi, persmelkia, o kartais variantiškai atkartoja viena kitą. Naratyvas – daugiasluoksnis, punktyrinis, kiekvienas veikėjas savo laiku išgyvena savo dramatinį įvykį. Atsisakyta vientisos laiko linijos, todėl dingsta siužeto galimybė, tačiau lieka vidinė įtampa, o per tai – intriga.

Rašoma atsiremiant į personažų dėliojamus vojerizmo teorijos postulatus, todėl romanas ne tik aiškina pats save, bet tarsi ir kuria pats save. Personažams rašytojas, kaip ir Didysis Anonimas, yra juos kurianti dievybė. Galiausiai trijulė netgi „pamato“ autorių (kurio portretas išties puošia knygos viršelį). Paaiškėja, kad „padaras žaliomis akimis“ yra moteris. Romanas, kurio du trečdaliai pasakojami iš vyrų perspektyvos, visgi yra moters žvilgsnis į vyrą, save ir pasaulį.

Nors apstu poetinio romano ženklų, nuo lietuviškosios tradicijos autorę skiria pasaulietiška pozicija, tikroviškas kūrinio kontekstas ir tiksliai susegta struktūra. Kai kurių dalių fragmentacija, eskiziškumas arba „draftizmai“, yra sąmoningai pasirinkta žaidimo priemonė. Žaidžiama azartiškai ir pavojingai arti beprotybės, teisinant tuo, kad flirtas su beprotybe yra būdingas svaigulio dievui Dionisui. Ekstatinės kalbos proveržiai ir pulsuojantis teksto ritmas ypač ryškus scenose, kuriose trijulė leidžiasi į „požemines šamanų pamaldas“ – naktinius klubus, kur vyksta tikras dionisiškasis šėlsmas.

Ryškiai brėžiama seksualumo potemė esti už socialinių ir politinių debatų zonos. Tai žmogiškųjų jausmų, psichikos kompleksų sritis, diskursas be tabu, kuriam galima pritaikyti Nietzsches išsireiškimą anapus gėrio ir blogio. Veikėjai nori gyventi kitaip, negu juos mokė tėvai, bando rasti moralės vertybes, anot jų, labiau atitinkančias šiuolaikinio žmogaus poreikius. Vaikystės traumos analizuojamos ir teorizuojamos, taip bandant aprėpti, suvokti, perrašyti praeitį.

„Dioniso barzda“ – jaunatviškas, intelektualus, drąsus romanas, skirtas specifinei auditorijai. Toks tirštas, smūginis rašinys įtrauks ne vienam skaitymui: jo labirinte kaskart pamatysi naujų veidrodinių elementų, sutapimų ar neatitikimų, rasi popkultūros citatas ir filosofijos parafrazes, patirsi nuostabą ir galbūt netgi nerimą keliančių dalykų, o svarbiausia – atpažinsi savo jauną laiką, išgyventą su rizika ir pavojais, klaidomis ir atradimais, meilėmis ir išdavystėmis, noru ne vien suprasti, bet ir pakeisti pasaulį, į kurį ateini ne abejingas, o degantis.

Tai trečioji S. Bernotaitės prozos knyga. Novelių rinkinys „Gaisras“ išleistas 2010 m. ir pelnė Augustino Griciaus premiją už geriausią metų debiutą. Romanas „Katė, kurios reikėjo“ pasirodė 2013 m. ir buvo įvardintas kaip įvykis, paliksiantis ženklą lietuvių literatūroje.

Sandra Bernotaitė „Dioniso barzda“, romanas
Jovaro tiltai, 2015
256 p., 14×21 cm, minkšti viršeliai
ISBN 978-609-95497-3-6

Ištrauką iš šio romano galite skaityti „Jovaro tiltų“ e-zine #2 (nuoroda).

Sandra Bernotaitė „Katė, kurios reikėjo“

Kate kurios reikejo-virselisSandra Bernotaitė „Katė, kurios reikėjo“, romanas
Jovaro tiltai, 2013
352 psl., 13×20 cm, minkšti viršeliai
ISBN 978-609-95497-1-2

Šiame romane perteikiamas nelengvas jaunos moters vidinis virsmas. Po motinos – valdingos, gniuždančios asmenybės – mirties bibliotekininkė Virga Miškinytė ne iškart sugeba suimti save į rankas, tapti atsakinga už savo gyvenimą. Aplinkybės stumia, kad būtų pasirinktas lengvesnis, pasyvusis kelias, bet viduje bundanti jėga neleidžia susitaikyti su neteisybėmis. Romano siužetas rutuliojasi antrojo nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio pradžioje, kai dar ryški dviejų santvarkų sandūra, iš jos išplaukiantys kontrastai ir absurdas.

SANDRA BERNOTAITĖ gimė 1975 m. Šiauliuose, aukštąjį išsilavinimą įgijo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jos pirmoji knyga, novelių rinkinys „Gaisras“, pasirodė 2010 m. ir buvo apdovanota Augustino Griciaus premija už geriausią metų debiutą. „Katė, kurios reikėjo“ – pirmasis autorės romanas.

AUTORĖS ŽODIS:

Nelengva pasakoti balsu moters, niekuo ypatingai neišsiskiriančios, negražios, tylinčios. Kaip įdomiai rašyti apie tokią veikėją, kurios gatvėje niekas nepastebi, kuri mokyklos ar darbovietės fotografijose slepiasi už kitų nugarų ir atmintyje išblunka pirmoji, nes ir jos vardo niekas nepamena?

Ji neturi svajonių, yra silpna, susigūžusi, baikšti, pasyvi. Ji nieko nenori, nesiekia, neveikia, o tik reaguoja į aplinkybes, pasiduoda kitų žmonių valiai. Priėmusi aukos vaidmenį, traukia skriaudėjus. Galėtų būti graži, tačiau jaučiasi išsigimėlė – tokia kitiems ir atrodo. Deja, panašių – „paprastų“ – moterų aš gyvenime sutinku daugiau nei stiprių, heroiškų išgyventojų.

Betgi teisingai sakoma: paprastų nebūna. Visi esame kuo nors ypatingi, tik ne visada patys žinome ar jaučiame, ne visuomet savo unikalumu pasitikime. Niekuo neypatinga veikėja berašant mano akyse ėmė keistis, gražėti, jos balsas ėmė stiprėti, galiausiai ji ėmėsi veiksmo. Tik tuomet paaiškėjo ir pagrindinis klausimas, kurį norėčiau iškelti tiek sau, tiek skaitytojui.

Kas mus palaiko, kodėl nepasiduodame ir toliau gyvename, ištveriame? Kur iš tiesų slypi žmogaus stiprybė?

Informacija žiniasklaidos atstovams:
SBERNOTAITĖ-presskit-Katė

Romaną galima rasti internetinėje parduotuvėje (nuoroda)

Elektroninė knyga parduodama manoknyga.com (nuoroda)

e-katė

 

 

 

 

 

 

KOMENTARAI ir ATSILIEPIMAI:

Romano „Katė, kurios reikėjo“ veikėjos Virgos gyvenimas aiškiai skyla į dvi dalis: iki motinos mirties ir po jos. Tačiau ši riba sąlyginė ‒ ankstesniojo gyvenimo patirtys gaubia ją tarsi kokonas ar veikiau svogūno lukštai, kuriuos lupant skaitytojui ima perštėti akis. Virga nėra tas personažas, kuris keltų teigiamas emocijas.

Erzina „pilkos pelytės“ sindromas, sukimasis aplink ašį „darbas ‒ namai“, tarsi iš moteriškų žurnalų ištrauktos temos ir tipažai: štai kolegė ‒ „išsipildžiusi“ moteris, kad ir viena augina vaiką, kita ‒ emancipuota, bet vieniša… o Virgai norisi vyriško peties šalia, ir, atrodo, žūt būt ‒ tik tam, kad patvirtintų, jog ir ji šio to verta. Ją iš visų pusių atakuoja stereotipai: moteris turinti būti švelni, jautri, visuomet elgtis taip, kad vyras jaustų komfortą, ir pasitenkinti vidutinio intelekto, nuobodžiu sugyventiniu, „mamulės sūneliu“…

Romane nėra nė vieno teigiamo personažo vyro, išskyrus neegzistuojantį tėvą, kurio dingimą gaubia paslaptis ‒ nejaukus giminių tylėjimas. Aiškėja, kad Virga pati turi didelę paslaptį, ir tai paaiškina hermetišką jos charakterį, nevykusius santykius su vyrais, būtent tokius, o ne kitokius pasirinkimus.

Bet… yra katė, kurios reikia. Kurią Virga jaukinasi tarsi tam, kad vyktų atvirkščias procesas: katė pratinasi prie namų erdvės, o Virga ‒ keliauja vidinės nepriklausomybės link, į laisvę. Kai pati galės spręsti, kaip jai elgtis ir su kuo būti, nes išmokyta atsakomybės tik už kitus, ji nesugeba pasirūpinti savimi ‒ ir čia yra jos drama, tas perštėjimas lupant svogūno lukštus iki pat šerdies, kurios radimas taip pat nieko viltinga neatneša: sužinota tiesa apie tėvo dingimo priežastis prislėgs, bet gyvenimas jau niekad nebus toks, koks buvo.

Tokia atomazga. Būtent tuomet, kai taškai sudėlioti, ima darytis įdomu ‒ o kas toliau? Ir tuo turbūt šis romanas labiausiai skiriasi nuo įprastų populiariosios literatūros žanro kūrinių. Skaitytojas paliekamas su atsakymais apie priežastis ir be jokio pažado, kad bus „ilgai ir laimingai“. Taip, kaip ir būna gyvenime.

~ Neringa Mikalauskienė

* * *

Beveik 2 metai (oho!!!) praėjo, kai skaičiau vieną iš Sandros Bernotaitės pirmosios novelės eskizų, ar kaip ten reikia vadinti. Man tai jau atrodė, kuo normaliausia knyga. Dabar tai tikrai, nes štai guli pas mane ant stalo visu gražumu ir realumu (vis dėl to manau, kad tik laikant tą popierinę knygą tikrai galima pajusti – štai, išleidau) – ačiū Sandrai. Nors aš pati šiandien knygą jau aptikau dviejuose senamiesčio knygynuose ir beveik susigundžiau nupirkti – kam nors, dovanų, nes kaina žmoniška ir galima ne tik pauostyti, o ir nusipirkti neaukojant savaitės pietų. O dar knygoje yra atvirukas – siurprizas.

O knygą dar kartą, jau tikrąją, tik elektorininę perskaičiau lėktuve. Šiaip, jei atsimeni, tai aš knygų dažiniausiai po du kartus neskaitau, bet kažkaip įtikinau save, kad tai visai kita knyga ir perskaičiau. Tiesa, nežinau, ar pajutau, kas buvo eskize, o nebuvo knygoje, ir atvirkščiai, nes tai tiesiog buvo Virga, buvo ta pati nuotaika ir tas labai aiškiai matomas „filmas“ galvoj (o ir beveik dveji metai praėjo, dieve, dieve). O „filmo“ matymas knygoje man yra labai svarbus, nes jei nematau, galiausiai ir knygos nesuprantu.

Gal knygoje kiek užaštrintas komunizmo akcentas (Virgos mama ir teta buvo aktyvistės), kurio man norėjosi kiek subtilesnio. Toks gal tas akcentas – paaiškinamasis – tiems, kurie nežino, gal kokiems nelietuviams, kuriems gal (tikiuosi) kažkada teks laimė skaityti knygos vertimą?

O iš tikrųjų tai vėl norisi skaityti – gal ir juokingai skamba – dabar jau popierinę. Kur nors terasoj, besimėgaujant šita nerealiai malonia šiluma. Eikit į lauką. Su knyga.

~ kzL Fantastiškų (-os) knygų žiurkės

* * *

Norėjau tik parašyti, kad ką tik pabaigiau skaityti „Katę…“ (per Kindle katės ir iki Kalifornijos nukeliauja). Puiku. Žmonės gyvi ir jaudinantys, siužetas nenuspėjamas, nors kartais nujaučiamas, ir ypač patiko bei įsiminė viltinga nuotaika. Sveikinu, džiaugiuosi atradusi knygą, ir lauksiu dar! Tikiuosi, knyga rankose įkvepia naujoms.

~ Eglė

* * *

Man viskas gerai, galvoje netgi kažkas šviesėja. (psl. 59)

Visi žmonės – keistuoliai. Vieni didesni, kiti mažiau. Vienų daugiau, kitų mažiau. Kažkada tie, kurių daugiau, sukūrė gyvenimo taisykles, laimės formulę, sėkmės receptus. Jų turi laikytis visi kiti keistuoliai, jei nori patekti į daugumos draugiją. O jei nenori, nesugeba, ar abejoja?

Nežinau, kaip pasirodys kitiems, bet man „Katė, kurios reikėjo“ – būtent ir yra apie tokią asmenybę. Nežinančią, nemokančią, bijančią. Vienišą. Keistuolę. Vis dar ieškančią savęs stereotipų sukaustytoje visuomenėje. Gyventi su sena, ligota motina – gėda. Dirbti bibliotekoje – sarmata. O neturėti vaikų ir antspaudu patvirtinto vyro – iš vis katastrofa!

Įsitraukusi į knygą iš pat pirmo sakinio, su pačiu didžiausiu susidomėjimu skaičiau apie Virgą. Anotacija perspėjo, kad klausimų bus. Pagalvoti apie ką irgi bus. Ir tikrai buvo. Ėmė pyktis, noras prieštarauti, keisti poelgius ir mintis. Ilgai nepaliko mintys apie žmogaus nusivertinimą, apie norą būti tokiu kaip visi. Laimingu. Tik kas nustatė, kokia turi būti laimė?

Dėkui neseniai įsikūrusiai leidyklai „Jovaro tiltai“ už padovanotą galimybę perskaityti pirmą Sandros Bernotaitės romaną. Ganėtinai niūrų, gražų ir ypatingą lietuvišką tekstą. Veikiantį stipriai. Primenantį romano laikotarpį, antro Nepriklausomybės dešimtmečio pradžią. Pajaustą niekada neturėtos laisvės pojūtį. Nežinojimą, ką su ja veikti. Begalinį norą lygiuotis į Vakarus. Būti tokie, kaip ten. Rengtis taip, kaip ten. Galvoti taip, kaip ten. Taip, kaip visi. Bet ir paliekantį viltį, kad, bėgant metams, virgų istorijos liko praeityje. Stereotipai – taip pat praeityje. Kad mūsų galvos jau prašviesėjusios, mintys išsilaisvinusios, kad jau atradome save.

Nors… O jeigu priešingai?

Gražaus teksto ir pamąstyti verčiančių knygų mėgėjams.

~ tinklaraštis „Ką skaityti?“

* * *

Atsiliepimai internete:

„Katė, kuri atėjo“ – rašo Urtė Navalinskaitė, kamane.lt

Rūtos tinklaraštyje „Užšalusi jūra“: nuoroda

Justės tinklaraštyje „Imbieras ir citrina“: nuoroda

Tinklaraštyje „Knygos – gerai, arba blogas“: nuoroda

Virginija Cibarauskė savaitraštyje „Literatūra ir menas“: nuoroda

Knygos puslapis Goodreads: nuoroda

* * *

Savo komentarus, laiškus siųskite:
katekuriosreikejo@gmail.com

* * *

Grafomanijoje paskelbta akcija:

Norėčiau atsidėkoti knyga tiems, kurie nepatingės rasti „Katę” kuriame nors knygyne ir nufotografuoti ją rankose, lentynoje, vitrinoje ar ant stalelio (ar kur ji ten bebūtų). Atsiųskite man nuotrauką (e-adresu jovarotiltai gmail.com) ir savo adresą, kuriuo siųsti knygą. Taip pat mielai padovanosiu knygą, jei pageidaujate rašyti apie ją recenziją. Susisiekite, jeigu ką.

ŠI AKCIJA BAIGĖSI, tačiau knygą vis dar galite gauti dovanų, jei parašysite apie ją recenziją ar atsiliepimą (nebūtinai teigiamą).

Knygos ieškokite šiose platinimo vietose:

Tiesioginė prekyba: 

•    Knygos internetu www.mintis.eu 
•    Knygynas Sierakausko g. 15, Vilniuje

Platinama per:

knygos.lt
manoknyga.lt
patogupirkti.lt
super.lt
PEGASAS knygynų tinklas ir pegasas.lt
VAGA knygynų tinklas ir vaga.lt
HUMANITAS knygynų tinklas ir humanitas.lt

Kiti knygynai, kuriuose gali būti knyga:

VILNIUJE:
Vilniaus centrinis knygynas, Gedimino pr. 12, Vilnius
Antakalnio pelėda, Antakalnio g. 67, Vilnius
Šilelio knygynas, Sėlių g. 39 / 2, Vilnius
Mokyklinė knyga, Kauno g. 28, Vilnius
Knygynas Eureka! S. Daukanto a. 2 / 10, Vilnius
Ninora, Justiniškių g. 91, Vilnius
Knygų spektras, Saulėtekio g. 9, Vilnius
Kaita ir knyga, Šeškinės g. 32, Vilnius
Knygynas „Keista“, Pylimo g. 30, Vilnius
Litterula, Palangos g. 1, Vilnius
VPU knygynėlis I,  Studentų g. 39, Vilnius
„Littera“ knygynas, Universiteto g. 5, Vilnius
Ragainė, Pilies g. 6, Vilnius
Rūdninkų knygynas, Pylimo g. 50-4, Vilnius
Arbatos magija, Bazilijonų g. 8, Vilnius
Versmė, Knygų namai,  Didžioji g. 27, Vilnius
N. Vilnios knygynas, Knygų namai, Pergalės g. 13/2, Vilnius
MRU knygynas, Knygų namai, Ateities g. 20, Vilnius
Vilniaus turizmo informacijos centras, Vilniaus g. 22, Vilnius

KAUNE:
Kauno centrinis knygynas, Laisvės al. 81, Kaunas
Knygius (UAB Infodizainas), Donelaičio g. 4–3, Kaunas
Knygų orbita, Savanorių pr. 225, Kaunas
A. Dikšaičio IĮ, Donelaičio g. 75B, Kaunas
Jodonė, Žemaičių pl. 50, Kaunas
Šv. Kazimiero knygynas, Vilniaus g. 3, Kaunas
Liber bonus, Šarkuvos g. 1, Kaunas
Farbalita, Kalpoko g. 1, Kaunas
Farbalita, Krėvės g. 97, Kaunas
Rūta žalioji, Vilniaus g. 30, Kaunas
PC Girstupis, Knygų namai,  Kovo 11-osios g. 22, Kaunas
M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55, Kaunas

ŠIAULIUOSE:
Deltos knyga, Vilniaus g. 118, Šiauliai
Žiburio knygynas, Vilniaus g. 213, Šiauliai
Žiburio knygynas 3, Žemaitės g. 56, Šiauliai
Menoja, Dvaro g. 79, Šiauliai

KITUOSE MIESTUOSE (ir miesteliuose):
Neries regioninis parkas, Vilniaus g. 3, Dūkštos
Knyga plius, Respublikos g. 1A, Naujoji Akmenė
Elektrėnų knygynas, Knygų namai, Rungos g. 4 (PC Maxima), Elektrėnai
K. Galvelis ir partneriai, Vytauto g. 22–1A, Biržai
Alytaus knygynas, Knygų namai, Ūdrijos g. 1 / Naujoji g. 7E, Alytus
Remedija1, UAB (Office1), Naujoji g. 76, Alytus
Remedija2, UAB (IKI),  Naujoji g. 2C, Alytus
PC Aidas, Knygų namai, M. K. Čiurlionio g. 50, Druskininkai
Infodeka, Atgimimo g. 10–6, Ignalina
Jonavos knyga, Vytauto g. 2A, Jonava
Joniškio knygynas, Knygų namai, Livonijos g. 3, Joniškis
Jurbarko knygynas, Dariaus ir Girėno g. 81B, Jurbarkas
R. Varkalienės knygynas, Gedimino pr. 56–3, Kaišiadorys
Kelmės knygynas, Vytauto Didžiojo g. 39, Kelmė
Kėdainių knygynas, Knygų namai,  Smilgos g. 2, Kėdainiai
Gargždų knygynas, Klaipėdos g. 7A, Gargždai
Laikrodžių muziejus, Liepų g. 12, Klaipėda
Kretingos knyga, Vilniaus g. 8, Kretinga
Atrask save, Vytauto g. 3, Kretinga
Dzūkų žinios, Vilniaus g. 28, Lazdijai
Ei, Pelėda, Kauno g. 6, Marijampolė
Marijampolės knygynas, Knygų namai, Bažnyčios g. 38, Marijampolė
Raidžių lanka, Žemaitijos g. 47/38, Mažeikiai
Molėtų knygynas, Vilniaus g. 30, Molėtai
Nijolės Šambarienės knygynas, Taikos 26–5, Nida
Knyga visiems, Vytauto Didžiojo g. 35, Pakruojis
Palangos knygynas, Vytauto g. 84, Palanga
Rimos knygynas, Senojo turgaus 3, Palanga
E. Vaičekausko knygynas, Smetonos g. 2, Panevėžys
Pasvalio knygos, Ramioji g. 3, Pasvalys
Varpo knygynas, Senamiesčio a. 5, Plungė
R. Ašmontienės, Vytauto Didžiojo g. 1A, Raseiniai
Žiburys, Vilniaus g. 105, Raseiniai
Šilalės knygynas, V. Kudirkos g. 4, Šilalė
Širvintų knygynas, Šeiniaus g. 4, Širvintos
Švenčionėlių knygynas, Priestočio g. 19–3, Švenčionėliai
Švenčionių knygynas, Adutiškio g. 4, Švenčionys
Tauragės VAGA (UAB Onija), Vytauto g. 71, Tauragė
Raidžių lanka, Respublikos g. 20, Telšiai
Ukmergės senasis knygynas, Kęstučio a. 8, Ukmergė
Ukmergės knygynas, Knygų namai, Kauno g. 7, Ukmergė
Utenos knygynas, Knygų namai, Tauragnų g. 2, Utena
Varėnos knyga, Laisvės g. 1, Varėna
Vilkaviškio knygynas, Gedimino g. 2A, Vilkaviškis

Leidyklos priešistorė: Kai atsiveria du keliai

Pasijutau laimėjusi apie dešimt tūkstančių litų. Žinot, būna taip. Laimi ne todėl, kad kažkas į tavo sąskaitą perves juos, o todėl, kad tu nepervesi jų į niekieno sąskaitą. Mat apsisprendžiau neišleisti savo romano „Katė, kurios reikėjo“ leidykloje, su kuria jau pusmetį tariuosi.

Nebuvo lengva nei tartis, nei apsispręsti nutraukti santykius. Visaip galvojau. Gal esu pernelyg pasitikinti savimi, laikau save kitokia nei paprasti mirtingieji rašytojai, raustantys ir prakaituojantys leidyklų redakcijose, paslaugiai susimokantys pagal primetamas jiems sutarties sąlygas, kartais gal ir neskaitantys tų sąlygų, net nebandantys perprasti? O aš bandau kažką suprasti apie lietuviškosios leidybos mechanizmą, nors turėčiau juo tiesiog pasitikėti: juk žmonės ne vieną dešimtmetį dirba tokį darbą, taigi žino ką daro…

Nenorėjau pyktis ir atrodyti arogantiška, ir tikiuosi, kad nepasirodžiau. Visgi išmintingiausia tokiose situacijose elgtis kuo egoistiškiau, nes būtent taip elgiasi ir leidėjai. Matau, kad jiems, kaip bepažiūrėsi, yra naudinga išleisti mano knygą, neinvestuojant jon nė lito iš savo biudžeto. Tačiau man tai visai prastas biznis. Ir jokios garantijos, kad knyga bus pozicionuojama teisingai (tai iš reklamos srities), o ir pastatyta matomoje vietoje, vertikalioje pozicijoje keliems mėnesiams. Visų neramiausia buvo tai, kad jau pokalbio pradžioje išgirdau išankstinį nusistatymą: tavo knyga yra eilinis lietuviškas opusas, kurio niekas nepirks. Gerai, gal taip ir yra, gal taip ir bus! Tačiau ar įmanoma net teoriškai kur nors su tokiu požiūriu pajudėti, kažką pasiūlyti žmonėms, parduoti, o man – atgauti bent dalį pinigų? Neabejoju, kad ne.

Man jau senokai saldžiai kirba toks kirmėliukas: imti ir sutvarkyti tą romaną pagal savo skonį ir supratimą, susirasti žmonių, kurie padėtų suredaguoti, sukurti dizainą, išleisti. Juk nepasitikėčiau nė vienos lietuviškos leidyklos skoniu ir atidumu. Jau geriau savos klaidos ir savi nuostoliai. Iš savų geriau mokaisi kitąkart nebedaryti.

Vienas anglas gurmanas savo tinklaraštyje baisėjosi parsisiuntęs iš Amerikos vieną visai neblogą knygą ir pamatęs siaubingą jos viršelį. Pažiūrėjus į paveikslėlį, kuris buvo internete, nieko siaubingo nepastebėjau. Baisiausia tam skaitytojui buvo tai, kad viršelis… blizgus. Mat Anglijoje, kaip, beje, ir Lietuvoje, skaitytojai renkasi knygas pagal viršelius, jie taip įpratę. Matinis viršelis įmantriu dizainu, o dar geriau, jei kietviršiai, kaina – didelė? Vadinasi tai šedevras. Minkštas blizgus viršelis ir pigu? Vadinasi šūdas. Gurmanai tokio nepirks. Gurmanai? Ar snobai.

Taip ir aš, gavusi amerikiečių poeto Ronaldo Baatzo knygelę minkštu viršeliu, pasikalbėjau su prabudusia savyje snobe: ką, tikėjaisi kietviršių? Atsipalaiduok, Bernotaite. Žiūrėk į tai, ką rasi viduje. O viduje radau tikrai gerų dalykų.

Paskui parsisiunčiau australo poeto Glenno W. Cooperio knygutę. Dar vienas reiškinys: Švedijoje, Stockholme, kažkoks žmogus leidžia sau mažų knygučių (chapbooks) seriją, pats lieja akvareles viršeliams. Knygutės kainuoja po dešimt dolerių (įskaitytos ir pašto išlaidos). Užsisakiau vieną, o atsiuntė netgi dvi – viena iš jų buvo sveikinimas su artėjančiais Naujaisiais metais. Pridėjo ir miniatiūrinį visų leidyklos (vadinasi Kamini Press) knygučių katalogą. Varčiau ir klykavau tarsi mažas vaikas. Prisiminiau, sovietų laikais būdavo leidžiamos tokios miniatiūrinės knygutės vaikams – aš turbūt jau nuo kūdikystės knygų fetišistė…

Ir žinot ką? Aš irgi taip noriu. Daryti laisvai tai, kas patinka. Leisti knygutes, kurios žmonėms sukeltų tokį džiaugsmą. Ne masėms, ne minioms vidutines ir mažas pajamas gaunančių pagyvenusių moteriškių, kurios sudaro didžiausią skaitytojų procentą (nuoroda), nes gal joms ir neturėtų patikti mano tekstų tonas (nors – kodėl ne?). Norėčiau pasiekti savo skaitytoją, kuris yra išsibarstęs po visą pasaulį. Norėčiau bendrauti su bendraminčiais, kurių pasaulyje ne tiek jau ir daug. Todėl šiame etape man tikrai nesvarbu, ar ant mano romano puikuosis žinomos leidyklos ženklas. Pagaliau ar skaitytojai žiūri į ženklus?

Prieš kelias savaites kalbėjausi su tokia moteriške, kuri, sužinojusi, jog esu rašytoja, tučtuojau prisipažino irgi rašanti – eiles. Eiliavo jaunystėje, o dabar, susiklosčius įtemptai situacijai asmeniniame gyvenime, vėl pradėjo. Seniau rašė graikiškai, o dabar jau angliškai. Ir jai taip nuostabu, kad eilės visai kitokios, jai taip įdomu pastebėti, kaip pati pasikeitė… Kai kalbėjosi su kažkokiu rašytoju ir jis prigąsdino, kad reikia kurti būtinai galvojant apie skaitytoją. O aš jai patariau, kad visų pirma reikia apie nieką negalvoti ir tiesiog kurti. Jei tik kyla noras rašyti eiles ar prozą – pirmyn!

Nes rašant yra keli etapai, ir svarbu nusiraminti, žinant, kuriame esi šiuo metu. Pirmas etapas – rašai sau. Antras – rašai ir nori, kad tave kas nors skaitytų. Trečias – rašai ir nori, kad tau sumokėtų už tai, kad gali tave skaityti. Ketvirtas – jį yra pasiekęs Stephenas Kingas – kai esi iš rašymo tiek praturtėjęs, kad gali neberašyti, bet vis tiek rašai ir leidi – savo malonumui. Tarytum grįžti į pirmąjį etapą.

Jei esi pirmajame etape, nereikia jaudintis, kad niekas tavęs neskaito ir nepirks. Nereikia savęs nė kritikuoti, nei vertinti. To rašymo reikia visų pirma tau pačiam.

Aš pati, kaip suprantu, šiuo metu jau nesu pirmajame etape, bet nesu ir trečiajame (ar juolab ketvirtajame). Jei kalba eina apie tai, jog privalėčiau sumokėti pinigų leidyklai vien tam, kad mane galėtų skaityti kiti, tai ar ne logiška būtų nemokamai padėti knygą internete? Gerai, lietuvis skaitytojas gali pamanyti, kad tai, kas nemokama, yra totalus mėšlas. Puiku, tuomet galiu išleisti labai nedideliu tiražu ir paprašyti skaitytojų simboliškai susimokėti.

Apsisprendimas nebuvo lengvas, mano vyras matė, kaip kankinuosi. Rytais redaguoju „Katę“ – ir privalau tikėti, kad tai geniali knyga – o popietėmis suku galvą, kaip ją išleisti… Susidūrusi su verslo klausimais kartais pasijuntu bejėgė, nusvyra rankos, noris daužyti galva sieną… Gerai, kad mano vyrui viskas atrodo daug paprasčiau, o ir kai papasakoja, kokios jo darbe problemos ir kokie ten biudžetai, suprantu, kad mano leidyba – tik smagus žaidimas.

Visgi nenorėčiau vien tik žaisti. Ne, šitas mano žaidimas rimtas. Su ambicijom ir perspektyvom. Tiesiog tai mano žaidimas, mano su savimi, o tai labai, labai prašmatnu.

Kažkada vienas jaunas lietuvių režisierius manęs paklausė, ką veikiu Australijoje, ar jau įsidarbinau? Atsakiau, kad neįsidarbinau ir net neieškau, o nusprendžiau rašyti. Tau gerai, atsakė jis, kad turi pasirinkimą. Nustebau: o nejaugi tu neturi? Man atrodo, kad mes visi turime pasirinkimą. Gal tik ne visada suprantam, gal kartais nematom?

Kaip sako budistai, jeigu atsivėrė du keliai, visuomet pasirink sunkesnį. Įsivaizdavau, kaip lengva būtų, jei tiesiog sumokėčiau pinigus ir knyga atsidurtų visur, kur reikia – dideliuose knygynų tinkluose, knygų mugėje, reklamoje per TV, kritikų dėmesio rate… Daug sunkiau nesumokėti ir viską padaryti pačiai. Taigi renkuosi sunkesnį, bet daug įdomesnį kelią.

Tai Sandros Bernotaitės nepilnas straipsnis (visą rasite čia: nuoroda), parašytas 2012 m. spalio mėnesį tinklaraščiui grafomanija.com.